Jungtinių tautų organizacija 1999 m. vasario 21 d. yra paskelbusi Tarptautine gimtosios kalbos diena.
Visų didžiausia tautos dovana yra kalba. Ji rodo jos kilmę, galybę, kultūrą ir senovės būdą. Taip apie tautos kalbą XIX amžiaus viduryje rašė Simonas Daukantas knygoje “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”: „…užlaikė mūsų senovės kalbą, kuria mes šiandien, jų vaikai, galim didžiuotis ir girtis, jog nė viena kalba šiame pasauly nėra taip aiški, kaip mūsoji“.
Šiais laikais kiekviena tauta siekia išsaugoti kalbą kaip vieną iš tautos ypatybių. Kalba – kiekvienos tautos mąstymo išraiška. Savo kalba tauta perteikia savitą pasaulio suvokimo būdą, kultūrinį palikimą ir tautiškumą.
Jaunimas neretai priešinasi Lietuvos kalbininkų norui lietuvinti kuo daugiau iš užsienio plūstančių skolinių, šiuolaikinių terminų. Tačiau žinant Lietuvos praeitį, vertėtų labiau vertinti norą saugoti kalbą nuo išnykimo.
Šiemet vyksta devintosios Lietuvių kalbos dienos, kurių didžiąja sostine paskelbti Biržai, o mažąja – Vakarų Australijos Perto miestas. Šių dienų tikslas yra prisidėti prie lietuvių kalbos sklaidos Lietuvoje ir pasaulyje. Per du mėnesius visame pasaulyje vyks šimtai renginių, skirtų lietuvių kalbai, Lietuvos istorijai, ir kultūrai. Šį renginių ciklą jau devintą kartą inicijuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Lietuvių kalbos dienų renginiai vasario–kovo mėnesiais vyksta neatsitiktinai – šiuo laikotarpiu minimos Lietuvos valstybės ir jos nepriklausomybės atkūrimo dienos, Tarptautinė gimtosios kalbos diena.
Unikali lietuvių kalba, nes 32 raidžių abėcėlėje turime „ė“ – ypatingą raidę. Pirmą kartą ji pavartota 1653 m. Danieliaus Kleino sudarytoje pirmojoje lietuviškoje gramatikoje. Tai vienintelė raidė, neturinti analogų jokioje kitoje pasaulio kalboje. Ji simbolizuoja ir Lietuvos laisvės kelią – atlaikiusi draudimus, iškraipymus, technines kliūtis. Ji išliko iki šių dienų, todėl turėtų būti garbė ją vartoti, garsiai tarti bei užrašyti.
„Ė“ – tai ne tik raidė. Tai žodis, padedantis išreikšti nuostabą: „Ė, žiūrėk, skulptūra!“. Tai gali būti kreipinys – gal nelabai mandagus, bet puikiai atkreipiantis dėmesį. Tai pagalba, kai reikia staigiai susirinkti reikiamas mintis. Ištęstos „ėėėėė“ sąskambis lietuvių išskirtinai mėgstamas ir dažnai vartojamas. „Ė“ – tai daugelio lietuvių neatskiriama asmenybės dalis, ypač moteriškos lyties, susietos su pavardėmis, tai -ytė, -aitė, -ienė. „Ė“ – tai ir visi prasmingi žodžiai, kurie kiekvieno lietuvio širdyje sukelia pasididžiavimą savo šalimi: tėvynė, laisvė, vienybė, garbė ir dar daug kitų“.
„ACME Grupė“ Kaunui ir visai Lietuvai padovanojo unikalią dovaną – skulptūrą „ė“ raidei, pavadintą „Taškas“, kurią sukūrė skulptorius Tadas Vosylius.
„Ė“ raidės išskirtinumas – taškas, todėl pasirinkau sukurti lakonišką taško simbolį“, – nedaugžodžiavo skulptūros kūrėjas. Pasak iniciatorių, vienas taškas gali visiškai pakeisti prasmę, sukuria naujus kontekstus. Į skverą atriedėjęs taškas taip pat sukurs naują kontekstą, naują erdvę miestiečiams ir miesto svečiams. Kaip tikino iniciatyvos autoriai, technologijos tarsi ištrynė taškelį nuo „ė“ raidės, tačiau lietuviai skatinami atsigręžti į unikalią raidę, pamilti ją iš naujo ir visavertiškai naudoti ne tik šnekamojoje, bet ir rašytinėje kalboje.
Kaip ir kasmet VSMC lietuvių kalbos dienų renginiai vyksta vasario – kovo mėnesiais pagal parengtą planą (pridedamas). Vasario 7 d. vyko pamoka ,,Lietuvių kalbos mokomės linksmai”, kurioje aktyviai dalyvavo į Lietuvą atvykusieji gyventi ir dirbti užsieniečiai iš Ukrainos. Mokiniai varžėsi viktorinoje apie Lietuvą, virtualiai pakeliavo po Vilniaus senamiestį ir išbandė savo kalbinius įgūdžius interaktyviuose žaidimuose. Visiems buvo smagu mokytis linksmai.
Parengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vita Budinienė